BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

intelekto sutrikimas ir milijonas apkabinimų.

vaikai, žvelgiantys nuoširdžiausiomis akimis,
vaikai, kalbantys laimingu balsu,
vaikai, apkabinantys stipriai ir šiltai ir ne vieną kartą.

o kiek daug moka jie, ko dažniausiai nemokam mes.

ir visgi.

defektyvūs vaikai.

einu ir nežinau kaip čia bus. va, veduosi bendraklasį, kuris per 45 min. ištarė kelis žodžius. vėliau, turėjo ateiti dvi draugės, mano baimės išsipildymui, jas paskyrė kitur - kągi, išėjus klasiokui, likau viena pašalinė.
bet iš pradžių. susitikome su pavaduotoja, nusprendėm užsiimti menine veikla, nužygiavom į kambarį, kur mažiukai buvo kątik pasiruošę tapyt akvarėle. Ant naujų šviesių stalų buvo kelios dėželės akvarėlės, gal trys indeliai vandens, daug teptukų, kurių, kaip vėliau paaiškėjo, vaikams neprireikė - jie naudojosi vieninteliu savo rankose laikomu, nuo pirmo lig paskutinio potepio. Palangę puošė auklėtinių pagaminti paukčiukai, o per visą sieną, įmontuoti du langai, ryškiai apšvietė patalpą.

stebėjome tris vaikus, kitais užsiimė vadovė. Vidutinio ūgio moteriškė, nors kmi telpa į normą, šiek tiek apvali. Turi vos virpantį balsą ir šviesokus plaukus. Į tikrą menininkę nepanaši. Dėvi paprastus juodai pilkus rūbus. O Justui neleido viso lapo padengt raudona spalva, įtiko Kristinos žemė-žolė ir gelė, bet neįtiko vėlgi raudonas dangus bei žali stogai, tik Kasparo darbas suteikė profesinio pasitenkinimo: gyrė neieškodama konkretumo. Man pasirodė, kad nuoširdžiai jai nepatinkam, nežinau kodėl, bet jaučiau, kad ji išlaiko bedugnę tarp manęs ir tų vaikų. Gal dėl to, kad nedavė lapų papiešt ir mums. Nežinau, ar taip nenorėjo, kad veiktume, ką veikia jie, ar buvo gaila. Šiaip ar taip, abejingą leidimą gavom, tik jos laimei, lapų nebebuvo. nieko tokio. bandėme bendrauti su vaikais, su kuriais velnias žino kaip reikia bendrauti.

nuoširdžiai nesuprantu, ko jų reikia klausti. Truputį lengviau su tais, kurių sutrikimai netokie žymūs. Nors tada vėl tenka nesuprasti: ‘o kodėl jie čia? atrodo sveiki.’ Bet nėra, ir spaudžia širdį. Kodėl vieni gimsta sveiki, o kiti ne. Kodėl vieni pasmerkti badui, kiti nutukimui. Kodėl vieni - augimui kubile, kiti - virtimo ‘klaustuku’ ? O svarbiausia tai, kad beveik visada viršsvoris ar kupra yra savanoriški pasirinkimai. O trečiojo pasaulio šalių gyventojai neturi teisės rinktis. Kažkas parinko už juos. Nešiodama svarstyklių ženklą, skaudžiai išgyvenu šitokią visuotiną nelygybę. Noriu į pirmykščius laikus, nes nežinau, kaip padėti dabartiniuose. Aš net nežinau kaip sužinoti vaiko amžių. Kai paklausiau tų mažiukų kiek jiems metų, Kristina susigėdo, Justas toliau išdykavo, ignoravo, kaip ignoravęs, tik neaiškiai kalbantis Kasparas parodė keturis pirčiukus. Tikiuosi jie papračiausiai nepasitikėjo. Ir tai net labai suprantama. Aš ir nepasitikėčiau.

O gal jie susikaupę tapė.
Kasparas lyriško veido vaikas, tapė praktiškai vandeniu, vėliau vos vos naudojo šviesias spalveles ir sukūrė darbą, švelnumu sužavėjusį visus.
Justas n-iolika kartų, iki visiško lapo permirkimo dažė jį raudonai. Jei ir įmaišydavo kokių kitokių spalvų, jos greitai pradingdavo raudonojoje akvarėlėje.
Kristina nupiešė horizontalią žalią liniją baltos erdvės apačioje. Auklėtoja, stebėdama kylantį gėlės kotą, apsidžiaugė.  ’pavasaris’ - sako ji. Vėliau mergaitė užsikretė raudona idėja nuo kaimyno. Spėkit ar vyriausioji iš mūsų liko sužavėta?
aš apskritai nesupratau tos moters. Nejaugi, kaip meniškos sielos žmogus ji nemato kažko daugiau nei medis už lango? Pamąsčiau, gal ji visai ne tas kuo ją laikau. O gal visgi tas, gal visgi dailininkė, tik stengiasi įsprausti vaikus į rėmus, prikišti stereotipus, atseit darydama normaliais visuomenės nariais? Sėdėjau ir žiūrėjau mirksinčiomis akimis. Niekaip nesusigaudžiau, tik vyliausi, kad visa tai mažiukų naudai.

Jai kažkur išeidavus, berniukai lūpomis griausmingai imituodavo dujų paleidimo garsą. Jautėmės nejaukiai. Vaikai mūsų nesivaržė, tik grįždavus auklėtojai, nurimdavo, susigėsdavo. Paskutinįjį kartą juos visus prigavo, o vėliau Justas dar išpylė vandenį. Už vaikišką, bet didelį padūkimą gavo stovėt kampe. Ir gavo auklėjamąjį, mano akimis gana piktą, pokalbį su vienu iš vaikų pavarde, reiškiančią nemenką titulą.

draugas, nesakęs kur dingsta, dingo. o į grupę atklydo kiti vaikai, mano jau matyti, mane atpažįstantys. Jie kalbesni, pasiilgę, šypsniukai.

Auklėtoja atsivedė vyresnius, tarp jų buvo ir vyras, vargiai lankstydamas kvadračiukus gulbei. Dieve, kaip man buvo gaila jį ir dar vieną mergaitę to mokinti… Stačiai plyšo širdis.

o tie atklydėliai iš kito aukšto, draugiškieji šypsniukai žiūrėjo ir kalbėjo. ir aš galėjau džiaugtis nepaprasto grožio vienos mergaitės akimis, tos, su kuria jau prieš metus susipažinau.

Prieš skubant į dailės mokyklą, gavau parašą ant socialinių valandų lapelio, apsikabinau daugybę kartų su tomis pačiomis mergaitėmis, ir su vaikinu, kuris labai šypsodamasis į mane žiūrėjo, man praeinant, iš esmės tai jo aš nepažįstu, sulaukiau daugybės klausimų: kada ateisi dar? ar ateisi?, viltingų žvilgsių ir, svarbiausia, dar kartą suvokiau, kad tikrai ne išsvajoti balti kedai yra laimė.

Patiko (4)

Rodyk draugams

komentarai (5) | “intelekto sutrikimas ir milijonas apkabinimų.”

  1.   untitledd rašo:

    patinka,mergyt

  2.   eskadrilė rašo:

    ačiū :>

  3.   cind''lla rašo:

    patinka :))

  4.   eskadrilė rašo:

    dėkui!

  5.   eskadrilė rašo:

    dėkui !

Rašyk komentarą